Autorius Artūras S. Po /2021 m. rugsėjo 22 d2021 m. rugsėjo 22 d Edgaras Scottas yra ekonomistas ir duomenų bazių valdytojas, kuris vienu gyvenimo momentu nusprendė rašyti knygas. Įkvėptas tokių distopinės literatūros šedevrų kaip George'o Orwello legendinis Devyniolika aštuoniasdešimt keturi ir Aldous Huxley Drąsus naujas pasaulis , jis nusprendė panaudoti tuos įkvėpimus ir savo asmeninę patirtį dirbant su duomenų bazėmis rašydamas mokslinės fantastikos knygas apie labai nerimą keliančius reiškinius.
Naujausia jo knyga, 418: Aš esu arbatinukas , ką tik išėjo ir tapo an „Amazon“ numeris 1 perkamiausias . „BookTrib“ apibendrino distopinę knygą taip:
Nerimą keliančiame Edgaro Scotto pasakojime apie pasaulį, kuriame žmonės atiduoda savo kūną mainais už proto malonumus, susikerta vidinis ir išorinis gyvenimas. Prisimenant tokią mokslinės fantastikos klasiką kaip Aldous Huxley Drąsus naujas pasaulis ir Izaoko Asimovo Aš, Robotas , Scottas parodo mums kraštutinumus, kai pabėgame iš tikrovės ir paliekame savo kūną.
- BookTrib
Mums buvo malonu susėsti su ponu Edgaru Scottu pasikalbėti apie šį naują distopinį bestselerį ir jis atsakė į kai kuriuos klausimus. Sužinojome apie kūrybinį procesą ir knygos įkvėpimą, taip pat apie visą rašymo ir redagavimo procesą, kuris, nors ir dažniausiai buvo sklandus, užtruko daug laiko. Apie romano ir jo veikėjų ateitį taip pat kalbėjomės su ponu Scottu, kuris atskleidė, ar neketina dar kartą aplankyti šį pasaulį.
Taip pat gavome išskirtinės informacijos apie tiesioginio veiksmo filmą pagal knygą, kurio scenarijų šiuo metu rašo pats Scottas. Tačiau norėdami geriau suprasti, kaip visa tai vystėsi, čia yra visas interviu jūsų malonumui.
1. Ką galite pasakyti apie savo knygą „418: Aš esu arbatinukas“?
418 yra ne tokia tolima, artima fantastikai, distopija. Įtraukiantis internetas atsirado, mes galime pamatyti, girdėti, užuosti, liesti, ragauti, jausti viską, kas buvo užprogramuota. Jei norite nukeliauti į mėnulį, galite jaustis tiek mažai arba tiek, kiek norite, ir niekada nepaliksite saugaus ir patogios kėdės. Bet tai pasaulis suklydo. Jei galėtumėte tiek patirti internete, ar kada nors atsijungtumėte?
Jos esmė yra istorija apie pagrindinio veikėjo ir antagonisto emancipaciją nuo aplink juos susiformavusio pasaulio kontrolės. Jų prasmės, tapatybės ir prasmingo gyvenimo paieškos.
2. Kaip žmogus, kilęs iš turtingos, bet skirtingos aplinkos, kodėl nusprendėte parašyti grožinės literatūros romaną?
Mane erzina tai, už ką man buvo mokama: duomenų, tinklų valdymas ir apsauga, trikčių šalinimo kodas, gaisrų gesinimas. Bet man tai nepatiko. Aš užaugau namuose, apsuptame knygų, žodžiu; beveik kiekviename kambaryje turėjome knygų lentynas. Knygos turėjo atsirasti kažkieno vaizduotėje, tai kodėl gi ne mano? Man visada patiko stebėti reakcijas, kurias gali sukelti mano rašymas, net ir paprastuose el. laiškuose. Romano rašymas yra tiesiog išsamesnis didesnio vaizdo vertimas į prozą.
Grožinė literatūra yra būdas priversti skaitytoją susimąstyti ir apsvarstyti naujas galimybes. Nors dalykai, kuriuos pasakiau, yra nepatogiai artimi realybei, aš parodžiau tamsų pasaulį, taip pat parodžiau, kad yra vilties. Mes dažnai nesuvokėme, kad kai negalvojome, kad turime pasirinkimą, tai yra mūsų pasirinkimas. Cituoju save: niekas negali priversti tavęs susitaikyti su likimu, kurio nepasirinkai. Problema ta, kad jūs nežinote, kad turite pasirinkimą (334 psl. iš 418: Aš esu arbatinukas). Matote, aš turėjau parašyti šią knygą.
3. Ar manote, kad jūsų techninis išsilavinimas padėjo jums rašyti šią knygą?
Be abejo, tai padarė: dažnai mano darbas buvo įvertinti naujas technologijas, kurias mano darbdavys galėtų panaudoti ar integruoti. Labai svarbu įžvelgti naujų technologijų minusus ir pranašumus, norime į jas žiūrėti realistiškai: ką mes gauname? Kokia kaina? ir kaip tai bus įgyvendinta? Kas dar turės įtakos? Tai tiesiogiai įeina į mano romaną.
Norėčiau nukrypti; Mėgstu technologijas ir savo pramogai dažnai rašau savo programas naudodamas Ruby arba Python. Technologijos kiekvieną dieną atneša mums tarsi naujus stebuklus. Technologijų žygis yra neišvengiamas, bet gerai, žiūrėkite aukščiau esančią pastraipą. Mes visada turėtume klausti, ką mes gauname? …
4. Kiek laiko užtruko, kol parašei 418: Aš esu arbatinukas? Ar pavyko sklandžiai?
418: Aš esu arbatinukas rašymas užtruko apie aštuonis mėnesius. Redagavimas užtruko daug ilgiau. Rašant buvo dienų, kai man atrodė, kad karščiavau, galva kaitino ir turėjau eiti pasivaikščioti, kad įsitikinčiau, jog tai, ką ką tik atspausdinau, nėra tas pasaulis, kuriame gyvenu. tikrasis rašymo menas. Pirmojo juodraščio rašymas tiesiog suteikia formą, su kuria galima dirbti, o redagavimas yra įrankiai, kuriuos naudojame idėjoms paaštrinti. Tada prireikė dar vienerių metų skaitymo, peržiūros, pakeitimų, naujų redaktorių paieškos ir jų komentarų peržiūros.
Romanas nėra išsamus informacijos šaltinis – tikiuosi, dėl daugelio dalykų klystu, – bet dabar tai šiek tiek sustingusi laike literatūra, nušviečianti pasaulį, kurio link judame. Džiaugiuosi juo ir džiaugiuosi, jei tai privertė susimąstyti net vieną skaitytoją.
5. Ar manote, kad mūsų visuomenė elgiasi taip, kaip pavaizdavote savo knygoje? Ar mūsų laukianti realybė yra distopinė ateitis?
Labai tikiuosi, kad ne. Mano distopija yra viena iš galimų ateities. Tikiu, kad bandome rasti būdų, kaip sukurti praktiškai neapmokamą darbo klasę, bet ar dėl to technologinė plėtra sustos, kaip mano romane, bet kuris rezultatas būtų atšalęs. Tačiau mūsų gali laukti panaši ateitis, jei nepradėsime klausinėti, ką aš gaunu, ko aš atsisakau?
Jei nepradėsime klausinėti, ką mums daro technologijos, mes ir toliau tapsime izoliuoti. Romane vaizduojami du vyrai itin izoliuotose situacijose. Nė vienas negali išspręsti savo situacijos be kito pagalbos, kitaip jų likimas laukia, kol jų dienos baigsis arba išėjus į pensiją, arba mirus.
Nors technologija sutraukė mūsų pasaulį, ji galėjo atitolinti mūsų kaimynus.
6. Ką manote apie tai, kad jūsų knyga buvo lyginama su didžiausia kultine klasika, tokia kaip Aldouso Huxley „Naujasis drąsus pasaulis“ ir Isaaco Asimovo „Aš, robotas“?
paraustu. Drąsus naujas pasaulis mane šiek tiek nustebina, bet mes turime internetinių pramogų ir tiesioginės nervų stimuliacijos idėją, užėmusios Somos vietą, todėl esu patenkintas ir pamalonintas. Mano romanas taip pat reiškia, kad darbuotojų vaikai auginami darželiuose, kol gali būti paverčiami darbuotojais. Tačiau mano distopijoje visuomenė nesirūpina darbuotojų sveikata, jei jie gali dirbti. Tai nerimą kelia tai, kaip kai kurie darbdaviai šiandien žiūri į savo darbuotojus.
Manau, mane labiausiai džiugina tai, kad tos knygos buvo parašytos 1932 ir 1950 m., jos atlaikė laiko išbandymą, nes buvo gerai parašytos ir įkvėpė minčių – du dalykai, kurių aš siekiau. Tikiuosi, kažkuo prisidėjau prie didesnio geros literatūros tikslo, 1950-ieji buvo siaubingai seniai.
7. Ar manote, kad 418: I Am a Teapot, gaus tęsinį, gal serialą?
Šiuo metu neplanuoju rašyti tęsinio. Tai yra distopija, ir tai rašytojui yra šiek tiek niūrus, kurį turi išgyventi. Tačiau matau daugybę atsitraukimo taškų. Romane yra daug siužetinių linijų, bet kurią iš jų galima ekstrapoliuoti. Galiu nuspręsti dar kartą peržiūrėti 418, Brian/King arba Prince nuotykius, bet kol kas tęsinys yra tiesiog 404: Nerastas.
8. Žinau, kad stengiatės, kad knyga taptų tiesiogine, ar manote, kad ji turi galimybę, o kaip dėl potencialios sėkmės?
Šiuo metu dirbu prie 418: I am a Teapot scenarijaus rašymo / peržiūros. Manau, kad tai gali būti, kad jis taps kino ar televizijos meno kūriniu. Turime daug dirbti, įtraukiantis internetas, programuojami žmonės, byrantis pasaulis, pilnas vaizdinių demonstracijų ir žavių tamsių vaizdų. Manau, kad ši istorija šaukiasi, kad kažkas, turintis tinkamą viziją ir žiniasklaidos talentą, paimtų ją ir įkvėptų spalvų mano paliktiems žodžiams.
Manau, kad tai bus epiška ir nepanaši į bet ką, kas yra šiandien.
9. Ką norėtumėte matyti pagrindiniuose vaidmenyse?
Keista, o laikui bėgant nesu įsitikinęs. Esu pasirengęs išgirsti, kas, žmonių nuomone, turėtų atlikti šiuos vaidmenis. Iš pradžių maniau, kad Brianą / Kingą turėtų užpildyti toks aktorius kaip velionis Irrfanas Khanas. Labai dėl to nesijaudinu, nes žinau, kad kai sutiksiu tinkamą aktorių, tame vaidmenyje į juos sureaguosiu visceraliai.
Manau, kad aktorius turi suprasti problemas, su kuriomis susiduria veikėjai, Brianą imobilizuoja nežinojimas Kaip? o 418 – kuris nesupranta nusivylimo – yra sutrikęs ir pasimetęs. Įdomu tai, kad tai yra du veiksniai, sustabdantys daugelį iš mūsų. Galbūt mes visi esame arbatinukai? Nes mes visi galime būti arbatinukai, kas gali būti aktoriai / aktorės, yra plačiai atvira.
10. Ar manote, kad kada nors išleisite knygas, kurias sukūrėte būdamas 25-erių? Ar galite šiek tiek papasakoti apie juos?
Ne, nemanau, kad kada nors išleisiu tas knygas. Nenoriu nuvilti trokštančių rašytojų, bet manau, kad pirmoji knyga, pirmosios kelios knygos, kurias rašote, yra apie save. Manau, kad tai neišvengiama ir kad tu negali parašyti kažko, kas atsiskiria nuo savęs, kol neatsikratysi to deginančio niežulio, kad užrašytum savo skausmą ant popieriaus.
Aš vis dar turiu tas knygas, bet tai žodžiai, įmesti į laiko upę, man daug malonu kurti naujas istorijas.
11. Ką galite papasakoti apie savo ateities planus? Susijusios knygos, bet ir apie „TransMedia Group“?
Aš dirbu prie 418 scenarijaus: Aš esu arbatinukas. Ieškau kūrybingų protų, kurie įpūstų spalvotus vaizdus į vielinius rėmelius, kuriuos piešiu scenarijuje.
Esu beveik baigęs žmogžudystės paslapties projektą. Galiu pasakyti, kad nėra paslapties, kas bus nužudytas, ir jokios paslapties, kas tai daro. Romanas yra apie teisingumą ir jo pusbrolių pyktį bei kerštą. Šis romanas turėtų iškelti du neatidėliotinus klausimus: ar ji išsisuks? ir ar skaitytoja nori, kad ji išsisuktų?
Tikrai nekantraujame pamatyti 418: Aš esu arbatinukas kaip gyvas veiksmas. Ne tik tai, kad skamba gerai, bet ir mums reikia gero distopinio darbo ekranuose.