Autorius Hrvoje Milakovičius /2021 m. rugsėjo 30 d2021 m. rugsėjo 30 d „Mergina, kuri nužudė savo tėvus“ – tai Brazilijos kriminalinis trileris, paremtas siaubingomis Manfredo Alberto von Richthofeno ir Marisio von Richthofeno žmogžudystėmis, kurias įvykdė pačios poros dukra Suzanne kartu su jos draugu Danieliu Cravinhosu ir jo broliu Christianu. Filmo trukmė – 80 minučių, jį režisavo Mauricio Eca pagal Ilanos Casoy ir Raphaelio Monteso scenarijų. Carla Diaz vadovauja aktoriams, kuriuose taip pat yra Leonardo Bittencourt ir Augusto Madeira bei daugelis kitų.
Nors „Mergina, kuri nužudė savo tėvus“ sukurtas remiantis tikrais gyvenimo įvykiais, o filme atsižvelgiama į daug aspektų iš to, kas iš tikrųjų atsitiko visą Braziliją sukrėtusioje byloje, tai nėra dokumentinis filmas. Tai labiau panašu į Jennifer Pan incidentą Kanadoje. Įžanginė scena grįžta į lemtingą naktį, kai įvyko siaubingi įvykiai, nukeliauja į teismo procesą, o vėliau grįžta į daugybę prisiminimų. Ši pasakojimo technika naudojama siekiant suteikti perspektyvą ir kryptį žiūrovams, kurie nėra susipažinę su nelaimingais įvykiais, ir atskleisti įvairius susijusius santykius bei tai, kaip jie sunaikino daugybę gyvenimų ir pragyvenimo šaltinių.
Gilinantis į siužetą, kuriame dalyvauja dvi visiškai skirtingos meilės suburtos šeimos, ši funkcija atskleidžia visuomenės problemas, kai kalbama apie skirtingų klasių žmonių asociacijas. Cravinhos yra gana turtinga šeima, o richthofenai yra vidutinė klasė. Pirmą kartą susitinkant dviem šeimoms, labai pastebimos abejonės. Danielio tėvai yra priimtinesni, o Suzane žmonės nesijaučia taip pat dėl dviejų jaunuolių romantikos. Neskaitant kelių šeimos nelygybių čia ir ten, jiedu sutaria gana gerai.
Šiame pavadinime nėra nieko juodo ir balto, nes yra skirtingų požiūrių į istoriją ir tai, kas galėjo būti siaubingo veiksmo katalizatorius. Istorija pasakojama pingpongiu tarp prisiminimų ir išbandymų, o tai leidžia žiūrovui įdomiai pažvelgti į santykius, kuriuos žino kiekvienas žiūrintis žmogus, netrukus pasuks neteisinga linkme.
Dauguma šio titulo yra pagrįsti vaikino parodymais. Nesvarbu, ar tai objektyvi perspektyva, ar ne, ji aiškiai atskleidžia toksiškumą, kuris gyveno Suzane namuose. Dauguma žmonių, kurie nesutaria su savo artimiausia šeima, sulaukę pilnametystės tiesiog išsikraustytų arba tiesiog siektų emancipacijos, užuot nužudę visą savo klaną. Tačiau istorijai besivystant sklandžiai, žiūrovai sulaikę kvapą laukia, kol pagaliau sužinos, kas buvo tas skausmas, įkalęs paskutinę vinį į karstą. Žiūrovams aiškėja, kad šį itin smerktiną veiksmą lėmė kitų dalykų mišinys, kurio dukra nebegalėjo užkąsti. Deja, bet žiūrovai niekada tiksliai neranda, kas tai yra.
Vis dėlto šiek tiek gėda, kad publika neturi galimybės pažinti Suzanne ir sužinoti, ką ji išgyveno. Ji nužudė savo tėvus; vadinasi, siužetas būtų gavęs daugiau naudos, daugiau dėmesio skiriant jos problemoms ir gyvenimo iššūkiams bei sunkumams. Nužudyti tėvus nėra lengvas žygdarbis arba sprendimas, kurį žmogus sugalvoja netikėtai; vadinasi, šis aspektas būtų sukūręs tam tikrą ryšį tarp auditorijos ir Suzane, bandant ją geriau suprasti. Taip, didelis dėmesys skiriamas jos santykiams su Deividu. Tačiau tai nesprendžia pagrindinės problemos, dėl kurios kilo teismo procesas.
Šio filmo garso takelis pagamintas iš kietojo roko, o būdas, kuriuo jis buvo išdėstytas visame filme, nėra patrauklus. Muzika turi sukurti ir sustiprinti įvairias nuotaikas įvairiose scenose skirtingomis aplinkybėmis. Jis skirtas intensyvumui padidinti; tačiau filme „Mergaitė, kuri nužudė savo tėvus“ foninė muzika skamba per bereikalingai, o tai tam tikru momentu tampa erzinanti ir irzli.
Sunku pasakyti, ar pasirodymai buvo geri, ar blogi. Pavyzdžiui, pagrindinė veikėja Suzane, kurią vaidina Carla Diaz. Jos pristatymas priverčia Suzane personažą tapti psichoziniu narkomanu. Pasakojimas nepadeda paaiškinti, kas ir kodėl ji yra tokia, kokia yra, bet parodo, kaip ji naudojosi savo vaikinu ir jo broliu.
Tiesą sakant, teismo procesai gali būti labai varginantys ir varginantys, o tai filmai gali paįvairinti pridėdami filmų kūrimo aspektų, palyginti su tikroviškomis procedūromis. Tačiau šio trilerio teismo rūmų scenos vienodai nuobodžios. Yra tiek daug pirmyn ir atgal, kurie vizualiai ir psichiškai išsekina. Taip pat yra ilgų laikotarpių, kai nieko ypatingo neįvyksta. Žvelgiant į spragas ir mėsos trūkumą siužete, auditorijai paliekama daugiau klausimų nei atsakymų. Galbūt būtų buvę geriau, jei filmo kūrėjai būtų pavertę filmą dokumentiniu filmu arba tiesiog privertę teismo skyrius tekėti linijiniu būdu.
Nėra jokių abejonių, kad Carla Diaz yra puiki aktorė; tačiau ši kokybė šiame filme nepavaizduota. Dėl to gali būti kaltas scenarijus ir režisūra, nes jos pasirodymai jaučiasi priversti. Kai kurie iš jų gerokai viršija, o kiti jaučiasi gana netinkami, o tada yra ir tokių, kuriems viskas gerai. Negalima jaustis taip, kaip vertingas talentas nuėjo perniek kuriant šį filmą. Jei tik istorija būtų paaiškinusi, ką demonai medžioja Suzane, tuomet būtų galima suprasti Diazo bipolinį veikimo būdą šiame filme. Kita vertus, Leonardo Bittencourt, kaip Davidas buvo tiesiog geras, tačiau nieko vertas apdovanojimo.
„Mergina, kuri nužudė savo tėvus“ yra tiesiog geras filmas. Jis staiga baigiasi be įspėjimo, palikdamas publiką ant slenksčio. Atsižvelgiant į pagrindinę šio filmo temą, būtų buvę geriau įsitraukti į asmeninį dalyvaujančių asmenų gyvenimą, o ne prisiminti jų santykius. Tai galėjo palikti intriguojančią įtaką auditorijai. Priešingu atveju tai yra vienas iš tų pavadinimų, kuriuos vieną kartą žiūrite ir pamirštate, kad jie kada nors egzistavo.
„Merginą, kuri nužudė savo tėvus“ galima transliuoti „Amazon Prime Video“.